Falenų istorija neatsiejama nuo papiljonų. per ilgus amžius abi veisles vadino tais pačiais vardais. Dar ir dabar yra šalių (Anglija, JAV), kur pripažįsta tik vienа veislę - papiljonus, o falenai tėra tik mažai žinomas šios veislės "nulėpausis variantas". Tuo tarpu kitose šalyse (daugelis Vakarų Europos valstybių) tai yra dvi visiškai savarankiškos veislės. Gaila, kad falenai mažai žinomi ir gerokai rečiau sutinkami nei papiljonai. O turėtų būti atvirkščiai, nes falenai - senesnė šunų veislė. Deja, vos atsiradę, papiljonai greitai juos užtemdė populiarumu, ir falenai visam laikui liko jaunesniųjų "brolių" šešėlyje...

Falenų kilmės ištakos - niūriuose Viduramžiuose, tad tikroji veislės istorija niekada nebus visai aiški. Ji atkurta po kruopelę, daugiausia remiantis senais paveikslais, raštais ir spėlionėmis. Iki šiol nesutariama, iš kokių veislių kilo falenai, kur jų tėvynė. Viena teorija teigia, kad juos iš Meksikos į Ispaniją atvežė konkistadorai. Tačiau yra falenų piešinių, nutapytų anksčiau, nei buvo atrasta Amerika. Be to, šunys iš Meksikos buvo stačiomis ausimis, kurių falenai neturėjo dar 250 metų po konkistadorų užkariavimo. Pasak kitos teorijos, falenai kilo iš Pietų Amerikos, o dar kitų nuomone, juos Markas Polas atvežė iš Kinijos.  

Tačiau dabar laikomasi nuomonės, kad falenai kilo iš Prancūzijos ir Belgijos. Ispanija taip pat galėtų būti jų gimtinė. Italija taip pat svarbi falenų istorijai. Remiantis italų dailininkų piešiniais, spėjama, kad falenai tapo populiarūs Europos didikų dvaruose. Ankstyviausias portretas su falenu yra nutapytas apie 1400 metus italų dailininko Sasettos. Falenus tapė Ticianas, Minjardas, Velaskesas, Rubensas.

Falenus laikė daugelis garsių didikų. Geriausiai žinomi yra Liudvikas XIV, Henrikas III, madam Pompadur, Marija Antuanetė. Lenkijos kunigaikрtytė Kotryna Jogailaitė, ištekėjusi už Švedijos karaliaus Jono III, pasiėmė į vyro šalį ir savo faleną. Tai buvo pirmasis falenas Švedijoje. Iš pradžių šunys, kuriuos vadiname papiljonais ir falenais, arba kontinentiniais nykštukiniais spanieliais, buvo nulėpusiomis ausimis. Pirmos žinios apie papiljoną stačiomis ausimis aptinkamos XVI amžiuje. Bet XIX a. pabaigoje papiljonai tapo populiarūs ir nurungė falenus. Nuo 1920 iki 1940 metų buvo sunku kur nors aptikti falenų šuniuką. Gali būti, kad veislė neišnyko tik todėl, kad nulėpusių ausų genas yra recesyvus, ir papiljonų vadose kartais gimdavo nulėpausių šuniukų. Pastaraisiais dešimtmečiais susidomėjimas falenais didėja. Jau yra nemažai veisėjų, besistengiančių atkurti šią nuostabią veislę.

Falenų standartas lygiai toks pats, kaip papiljonų, išskyrus ausis. Tai 1,5-4,5 kg svorio, apie 22-28 cm ūgio judrūs, ištvermingi, dailūs ir elegantiški šuneliai. Galva nedidelė, apvalaina, snukutis nusmailėjęs, pakaktys ryškus, akys tamsios, gyvybingos. Kūnas apaugęs ilgais, švelniais, šilkiniais plaukais be poplaukio. Kailis baltas su įvairių spalvų dėmėmis (išskyrus kepeninę). Ausys didelės, nulėpusios, turi turėti kietą pagrindą. Kūno ilgis šiek tiek ilgesnis už aukštį. Falenas turi būti tvirtas, judesiai laisvi ir lengvi, tarsi šuo plauktų. Faleno išraiška labiau švelni, nei išdykusi, kuri būdinga papiljonui.